Jaunojo gydytojo užrašai

Baigęs medicinos kursą Kijevo universitete, M. Bulgakovas apie pusantrų metų, nuo 1916 m. rugsėjo iki 1918 m. vasario, dirbo provincijos gydytoju Smolensko gubernijoje. Tuo laikotarpiu jis ir pradėjo užrašus apie jauno mediko praktiką nuošaliame kaime, kurie pavirto septynių apsakymų ciklu „Jaunojo gydytojo užrašai“ (Zapiski junogo vrača) ir 1925—1926 m. buvo pavieniui paskelbti Maskvoje leistame žurnale Medicinskij rabotnik („Medicinos darbuotojas“).

Prie šio apsakymų ciklo pritampa dar du kūriniai — apsakymas „Aš nužudžiau“ ir apysaka „Morfijus“, kurie 1926—1927 m. taip pat buvo paskelbti žurnale Medicinskij rabotnik, nors be jokių rašytojo nuorodų į jo sumanytąjį ciklą, o be to, smarkiai besiskiriantys nuo ano septyneto tiek savo forma, tiek turiniu. Bet kadangi „Jaunojo gydytojo užrašai“ atskiros knygos pavidalu pradėti leisti jau gerokai po autoriaus mirties, pasiremiant jų publikacijomis periodikoje (pats autorius savo rankraščius sunaikino), taip pat išlikusiais archyvais ir amžininkų liudijimais, tradiciškai nusistovėjo kaip tik tokia šio apsakymų rinkinio ir apysakos „Morfijus“ pateikimo tvarka.

Bulgakovą, kaip armijon mobilizuotą karo gydytoją, porevoliucinės Rusijos pilietinio karo sumaištis 1919 m. nubloškė į Šiaurės Kaukazą. Tų pačių metų pabaigoje jis atsisakė tarnybos Vladikaukazo karo ligoninėje ir apskritai mediko darbo bei pradėjo literatūrinę veiklą: publikuotis vietiniuose laikraščiuose, dalyvauti literatų gyvenime. Apie šį M. B. gyvenimo etapą pasakojama pirmoje „Užrašų ant rankogalių“ (Zapiski na manžetach) dalyje. Antrojoje jau kalbama apie jo atvykimą į Maskvą 1921-ais, apie pirmuosius alkano nepritekliaus ir blaškymosi po leidinių redakcijas metus.

Apysaką „Šėtoniada“ (D’javoliada) M. B. baigė rašyti 1923-ių kovo mėn., o pirmoji jos publikacija pasirodė literatūros almanache Nedra („Gelmės“) 1924 m. rugpjūtį. Nors anuomet šis kūrinys literatūrinėje aplinkoje didesnio atgarsio nesusilaukė, jį pastebėjo ir gana palankiai įvertino žymus rašytojas J. Zamiatinas (1884—1937): „Autorius, be abejo, turi patikimą instinktą parinkti kompozicinę sąrangą: fantastika, šaknimis įaugusi į buitį, greitai kaip kine besikeičiančios scenos...“; bet svarbiausia, kad Zamiatinas įžvelgė augantį talentą: „... iš autoriaus, regis, galima laukti gerų darbų.“

Šiame groteske, kuris pratęsia N. Gogolio „Pamišėlio užrašų“ temą apie biurokratinio mechanizmo palaužto smulkaus tarnautojo beprotybę, jau ima ryškėti nepakartojamas rašytojo stilius, tiksliai pasirinktos detalės (kaip antai nuo vežiko galvos nulėkusi kepurė ir iš po jos pasipilantys pinigų popierėliai), romaną „Meistras ir Margarita“ pranašaujančios frazės („... iš oro išsiaudė juodas apsiaustas...“); čia pirmą kartą apsireiškia juodas katinas fosforinėmis akimis, į kurį pavirsta apysakos personažas Kalsoneris, ir pan. Nuo čia prasideda rašytojo kelias į „Baltąją gvardiją“, „Lemtingus kiaušinius“ ir „Šuns širdį“.